Kęstutis Grumodas, nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ tyrėjas

Migracija yra vienas esminių šiuolaikinio pasaulio iššūkių.

2015 m. pabėgėlių krizės metu apie milijonas žmonių siekė gauti prieglobstį Europoje. Tuo metu tai buvo didžiausias prieglobsčio prašytojų skaičius nuo antrojo pasaulinio karo laikų. Visgi, šis skaičius buvo stipriai pralenktas 2022 m., kai dėl Rusijos invazijos į Ukrainą Europoje buvo užregistruoti beveik 5 milijonai nuo karo bėgančių žmonių. Nuo 2021 m. Europos Sąjungos ir Baltarusijos pasienyje sulaukiame nereguliarios migracijos srautų, o dėl vis intensyvėjančios klimato krizės ateityje migracijos tendencijos taps tik dar intensyvesnės. Lietuvoje taip pat su šiomis problemomis susiduriame vis dažniau, tad norint išvengti kuo mažiau iššūkių ateityje laikas šias problemas spręsti yra būtent dabar.

Nors neretai reakcija į šiuos iššūkius yra siūlymai statyti aukštas sienas, užsirakinti duris ir uždaryti langus, tačiau su migracija ir migrantų integracija susijusių problemų tai neišspręs. Priešingai – izoliuodami ir atskirdami save nuo pas mus atvykstančių žmonių, kurie tiesiog ieško pakeliamų gyvenimo sąlygų ir saugumo savo šeimoms, galime lengvai pamiršti, kad tie atvykėliai yra paprasčiausi žmonės, tokie, kaip ir mes. Atsitverdami nuo šių žmonių nesunkiai galime patekti į nužmoginimo spąstus, kur mes esame žmogaus teises propaguojantys europiečiai, o jie – kažkas kito. Jie nebėra žmonės su savo teisėmis, šeimomis ir istorijomis. Mes esame europiečiai, o jie – statistika.

Trumpai apžvelkime, koks yra Lietuvos visuomenės požiūris į pabėgėlius. Pirminiam įspūdžiui susidaryti, panagrinėkime Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyriaus ir VšĮ „Diversity Development Group“ kasmet atliekamo visuomenės nuostatų apie etnines ir religines grupes tyrimo 2022 m. rezultatus. Tyrimo metu respondentams buvo užduodami klausimai apie tai, su kuo jie nenorėtų gyventi kaimynystėje, kam nenorėtų išnuomoti būsto ir su kuo nenorėtų dirbti vienoje darbovietėje. Trumpam pamirštant faktą, kad atsakymų viršuje rikiuojasi romai, apie kurių genocidą Lietuvos viešojoje erdvėje vis dar kalbama nedaug, kitos grupės, randamos sąrašų viršuje yra musulmonai, irakiečiai ar tiesiog pabėgėliai. Situacija metai iš metų keičiasi (pvz. iki maždaug 2019 m. situacija atitinkamais klausimais gerėjo), tačiau dėl įvairių pastarųjų metų krizių dalies žmonių požiūris į šias grupes tapo labiau priešiškas. Tai – didelis barjeras integracijai, kurios pirmas žingsnis yra žmogiškumo pripažinimo kitame žmoguje, nepriklausomai nuo etninės tapatybės, religijos, ar bet kokio kito aspekto.

Šis požiūris turėtų kilti iš supratimo, kad kiekvienas žmogus turi individualią, unikalią savo istoriją. Nors kartais gali atrodyti priešingai, migrantai yra labai įvairialypė grupė. Vien kalbant apie žmones iš musulmoniškų kraštų, negalima kalbėti apie vieną „islamą“. VDU Regionistikos katedros profesoriaus Egdūno Račiaus knyga šia tema labai tikslingai pavadinta „Musulmonai ir jų islamai“ (2016) – juk islamą išpažįsta beveik 2 milijardai žmonių. Kiekvienas lietuvis yra savita mįslė, tad ką jau kalbėti apie milijardus.

Migrantų vyrų ir migrančių moterų iššūkiai taip pat skiriasi. Migrančių moterų padėtis yra dvigubai nepalanki – viena vertus dėl lyties, kita vertus dėl migrantės statuso. Dėl menkų galimybių įsidarbinti ar kelti kvalifikaciją jos tampa izoliuotos namie arba dirba žemos kvalifikacijos darbus. Turint vaikų ir gyvenant tradicines lytines roles propaguojančioje šeimoje, tos galimybės tampa dar prastesnės, jei nėra prieinamos vaikų priežiūros paslaugos. Tokia situacija kuria moterų atskirtį, jų socialinis ratas tampa itin siauras, galbūt siekiantis tik kelias drauges ar kitas motinas.

Tokios šalys kaip Švedija taip pat susiduria migrančių moterų atskirties problemomis ir bando tikslingai jas spręsti. Pavyzdžiui, Uppsalos mieste veikianti nevyriausybinė organizacija NybyVision migrantėms moterims užtikrina vaikų priežiūros paslaugas. Tada mama gali ramiai mokytis kalbos ar ieškoti darbo žinodama, kad jos vaikas yra saugus tame pačiame pastate, kaip ir ji. Uppsalos darbo centre kuriami moterims skirti įvairūs kursai ir programos, pvz. kulinarijos ar CV rašymo kursai. Uppsaloje dažnas reiškinys yra nemokami važiavimo dviračiu kursai. Dviračiai Švedijoje yra itin svarbi susisiekimo priemonė, taigi mokėjimas naudotis dviračiu leidžia moterims praplėsti darbo ar kitų veiklų paieškas nuo siauros savo rajono erdvės iki daug didesnės teritorijos.

Pavyzdžių su gerosiomis integracijos praktikomis jau turime ir Lietuvoje. Štai Jonava 2021 m. tapo pirmuoju miestu Baltijos šalyse prisijungusiu prie Europos Tarybos tarpkultūrinių miestų tinklo. Jonava jau ne vienerius metus plėtoja integracijos programą kartu su metai iš metų besiplečiančiu Jonavos rajono socialinių paslaugų centru priešakyje. Įstaigoje kaip kultūriniai mediatoriai dirba patys užsieniečiai, taip skatinant pasitikėjimą tarp institucijos darbuotojų ir paslaugų gavėjų. Centre kuriama erdvė ir galimybės saugioje aplinkoje puoselėti savo kultūrą, organizuojami kultūriniai renginiai, vedami kursai, iškeliamos ir sprendžiamos kitos su integracija susijusios aktualios problemos. Nesvarbu, ar tu pabėgėlė iš Ukrainos, ar migrantė iš Sirijos, būtent tokios erdvės įgalina žengti pirmuosius žingsnius naviguojant lietuviškos visuomenės ypatumus. Savivaldybės ir joje esančių institucijų susitelkimas į vietinę bendruomenę ir būtent joje vyraujančias problemas yra tai, ko Lietuvai reikia daugiau, norint formuoti efektyvią integracijos politiką.

Dirbant migracijos srityje dažnai nuskamba frazė, kad integracija yra abipusis procesas. Tai reiškia, kad sėkmingai integracijai reikalingos pastangos ne vien iš pačių migrantų, bet ir iš juos priimančios šalies institucijų bei gyventojų. Vis dar gerokai per dažnai mes migrantus atstumiame neišklausę jų lūkesčių, kodėl jie čia ir kaip jiems galime padėti, o tuo pačiu – kaip jie gali padėti mums. Integracija yra abipusis procesas, todėl laikas mums prisiimti atsakomybę už savo pusę.

* * *

Kęstutis Grumodas yra Diversity Development Group tyrėjas, specializuojasi žmogaus teisių ir migracijos srityse.

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Mano teisės: Kokybiško žmogaus teisių diskurso stiprinimas Lietuvoje“. Projektas yra Aktyvių piliečIų fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.