Sergej Stoma, nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ tyrėjas

Neseniai garsiai nuskambėjo istorija apie Baltarusių aktyvistės Karač galimą bendradarbiavimą su Rusijos žvalgyba. Situacija vėl į viešumą iškėlė diskusijas apie Lietuvos nacionalinį saugumą ir migraciją. Nors atvejis išskirtinis, keliami klausimai nėra nauji. Jie atspindi jau tendencija tapusį reiškinį – migracijos procesus spręsti kaip nacionalinio saugumo klausimus.

Tendenciją patvirtina ir valstybės biudžeto asignavimai. Nors papildomas dėmesys migracijos srautų ir pasienio reguliavimui gali padėti valdyti saugumo rizikas, Karač atvejis parodo, kad apie užsieniečių gyvenimą jau atvykus į Lietuvą žinome mažai, o ir saugumą suvokiame ribotai. Užsieniečių gyvenimą ir integraciją šalyje laikome socialinės politikos dalimi ir dažnai ignoruojame saugumo kontekste. Tai lemia ne tik neefektyvią migracijos politiką, bet ir iškreiptą valstybės biudžeto paskirstymą.

Pastaraisiais metais situacijų, kuriose saugumo klausimas persipynė su migracija buvo ne viena. Apie nacionalinio saugumo klausimus pradėta kalbėti dar 2021 m.: išaugus nereguliarios migracijos srautams pasienyje su Baltarusija, sprendimu tuomet buvo pasirinktas fizinio barjero statymas. Vėliau, prasidėjus karui Ukrainoje, iškilo klausimas dėl Rusijos ir Baltarusijos piliečių atvykimo į Lietuvą ir jų statuso šalyje. Vienas iš sprendimų buvo apriboti vizų išdavimą šių šalių piliečiams, kartu Migracijos departamentas aktyviai peržiūri ir sprendimus dėl leidimų gyventi išdavimo ir pratęsimo. Vertėtų prisiminti ir šį pavasarį priimtas Lietuvos Respublikos Seimo pataisas dėl pilietybės atėmimo asmenims, kurie ją įgijo išimties tvarka. Dėl šių pataisų atitikimo Konstitucijai abejonių išsakė tiek Seimo nariai, tiek konstitucinės teisės ekspertai. Nors priemonės gali pasirodyti skirtingos, jas vienija bendras bruožas – požiūris, kad saugumo problemos gali būti išspręstos neįleidus arba liepus tam tikriems asmenims išvykti iš Lietuvos. Taip pat, kad šių priemonių efektyvumas, užtikrinant valstybės saugumą ilguoju laikotarpiu, yra abejotinas.

Karač istorija yra puikus pavyzdys, kuris parodo, kad nei valstybės sienos kontrolė, nei oficialiai deklaruojamo (arba ne)  lojalumo konkrečiam režimui klausimai neužkerta kelio galimam bendradarbiavimui su priešiško režimo institucijomis arba kitokiai antivalstybinei veiklai. O juk tokia veikla, jei Valstybės Saugumo Departamento (VSD) informacija bus patvirtinta teisme, galėjo tęstis nuo 2015 metų! Net ir vykdant griežčiausią sienos kontrolę, rizikos išliks ir jas reikės spręsti.

Atsainus požiūris į užsieniečius, gyvenančius Lietuvoje, gali šias rizikas padidinti. Nepakankamas dėmesys skirtingų kultūrų asmenų integracijai, visų pirma, lemia susvetimėjimo ir atskirties jausmą, kuris skatina apmaudą, nusivylimą ir izoliaciją, todėl atvykę asmenys bus labiau linkę radikalizuotis arba įsitraukti į nusikalstamą veiklą. Kliūtys siekiant išsilavinimo, darbo ar socialinių paslaugų lemia realią socialinę atskirtį bei skurdą. Ir jei būdų valdyti migracijos srautus yra daug, įpykusią minią šalies viduje, kuo galėjo įsitikinti Paryžiaus gyventojai šią vasarą, suvaldyti beveik neįmanoma. Tačiau svarbiausia, kad visi šie procesai vyksta šalies viduje ir juos lemia ne sienos kontrolė, o tai, kiek rūpinamės užsieniečių gyvenimu jiems jau atvykus į šalį. Todėl migrantų integracija yra ne tik socialinės politikos klausimas, bet ir esminis nacionalinio ir saugumo užtikrinimo elementas.

Ar galime sau leisti finansuoti ilgesnes ir daugiau paslaugų apimančias užsieniečių integracijos programas?

Kalbant apie užsieniečių gerovei Lietuvoje skiriamas lėšas svarbu suprasti, kad absoliuti dauguma užsieniečių į Lietuvą atvyksta teisėtai dirbti: 2021 metais, remiantis Migracijos departamento duomenimis, tokie buvo keturi iš penkių (78 proc.) į šalį atvykusių užsieniečių. Atitinkamai šie asmenys moka mokesčius bei, kaip ir Lietuvos piliečiai, išlaiko socialinės apsaugos sistemą, o Lietuvos biudžetui jie papildomai nekainuoja. Tad išlaidas tokių asmenų integracijai dažniausiai galime drąsiai laikyti nulinėmis.

Kalbant apie tuos, kurie visgi sulaukia valstybės pagalbos, dažniausiai prieglobstį gavusius asmenis, 2023 m. suplanuotos išlaidos (remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022-2024 strateginiu veiklos planu) siekė kiek mažiau nei 5 mln. eurų. Svarbu paminėti, kad tai apima paramą integracijai prieglobstį gavusiems užsieniečiams, Pabėgėlių priėmimo centro finansavimą, užsieniečių, priklausančių pažeidžiamoms grupėms, apgyvendinimą valstybės lygio ekstremaliosios situacijos (masinio užsieniečių antplūdžio) metu bei kitas papildomas priemones, projektus ir jų administravimą.

Net ir be papildomų palyginimų šis skaičius nėra įspūdingas. Remiantis Vyriausybės nutarimu dėl 2023 metų biudžeto asignavimų paskirstymo, vien migracijos procesų valdymui Vidaus reikalų ministerijai buvo skirta daugiau nei 33 mln. eurų. Ir migracijos procesai šiuo atveju net nėra susiję su sienos kontrole arba apsauga – valstybė sienos apsaugai šiais metais skirta per 108 mln. eurų, o sienų valdymui ir vizų sistemai daugiau nei 63 mln. eurų.

Apžvelgus 2023 metų biudžetą, belieka palinkėti artėjančiuose kitų metų biudžeto svarstymuose daugiau dėmesio skirti integracijos finansavimui, nes tai tiesiogiai susiję su šalies saugumu ir viešąja tvarka ateityje. O užsieniečiams tikslinga palinkėti apsilankyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriam finansavimas šiais metais taip pat siekė kiek mažiau nei 5 mln. eurų. Kol kas šių lėšų pakanka kelių veiksmų spektakliams rodyti.

* * *

Sergej Stoma yra Diversity Development Group tyrėjas, specializuojasi žmogaus teisių ir migracijos srityse.

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Mano teisės: Kokybiško žmogaus teisių diskurso stiprinimas Lietuvoje“. Projektas yra Aktyvių piliečIų fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.